Rankinio lažybos

Rankinis yra komandinė sporto šaka, kuri yra greita ir reikalaujanti daug energijos. Dvi komandos paduoda kamuolį į priekį perdavimais ir driblingu bandydamos įmušti viena kitos vartus. Žaidimas žaidžiamas 40 metrų ilgio ir 20 metrų pločio aikštelėje, dažniausiai uždaroje sporto salėje, kiekvienoje komandoje po septynis žaidėjus: vartininką ir šešis aikštės žaidėjus. Rungtynės susideda iš dviejų 30 minučių kėlinių su 10 minučių pertrauka tarp jų.

Rankinio istorija siekia XIX amžių, o šiandieninių taisyklių pagrindai buvo padėti Danijoje. Nors žaidimas pirmą kartą buvo žaidžiamas atvirose vietose, XX amžiaus pradžioje jis buvo perkeltas į uždaras zonas, o žaidėjų skaičius buvo sumažintas. 1972 m. Miuncheno olimpinėse žaidynėse rankinis buvo pristatytas kaip salės sporto šaka, kurią žaidžia septynių žaidėjų komandos, ir tokiu formatu tapo olimpine sporto šaka.

Rankinis apima įvairius techninius ir taktinius įgūdžius. „Simple Attack“ naudojama greitose atakose, „Underpass“ – tarp dviejų žaidėjų, o „Man-to-Man Defense“ – siekiant užkirsti kelią varžovui žaisti. „Šešios nulinės gynybos“ reiškia situacijas, kai visi besiginantys žaidėjai yra išrikiuoti ant linijos, o „Penki prieš vieną gynyba“ reiškia situacijas, kai vienas žaidėjas gina vartus, o kiti gina vartus. „Apgaudinėjimas“ – tai smūgis apgaunant varžovą ^{1< /sup>}​.

Kadangi rankinis yra sportas, reikalaujantis fizinio ir psichinio greičio, komandinio darbo ir strateginio mąstymo, žaidėjai turi nuolat treniruotis ir tobulėti. Tai skatina juos ne tik siekti sportinės sėkmės, bet ir tobulinti asmeninius bei socialinius įgūdžius. Rankinis suteikia žaidėjams galimybę lavinti daugybę skirtingų fizinių gebėjimų, tokių kaip kondicionavimas, lankstumas, greitis ir koordinacija.